Agorafobija
Agorafobija yra baimė pajusti ūminį nerimą bent keliose vietose, iš kurių gali būti sunku išeiti. Dažniausiai kenčiantys nuo agorafobijos bijo atvirų vietų, išeiti iš namų, būti ten, kur daug žmonių. Du trečdalius pacientų, kuriems būdingos panikos atakos ar panikos sutrikimas, vargina ir agorafobija. Pacientai, pasakodami apie savo ligą, prisimena vaikystėje buvę drovūs, patyrę atsiskyrimo nerimą (atsiskyrimą nuo žmonių, prie kurių buvo prisirišę), mokyklos baimę, taip pat kad tarp šeimos narių buvo asmenų, kentusių nerimą, paniką, fobijas. Dauguma pacientų mini lūkesčio nerimą, kai žino, kad susidurs su vengiama vieta, pvz., mąsto, eiti ar neiti į parduotuvę ar kitą viešąją vietą. Atsidūrus šiose vietose, stiprėja nerimas, vėliau galintis peraugti į paniką. Pacientai dažniausiai kreipiasi į ligoninės priėmimo skyrių ar ambulatorijos gydytoją tada, kai jau ištinka panikos ataka, o ne tada, kai jaučia vien baimę. Agorafobijos apimtus pacientus hospitalizuoti tenka retai, nors šis sutrikimas labai juos išvargina. Jei panika ir agorafobija negydomos, dažnai prisideda depresija, padidėja savižudybės rizika. Tuomet simptomai gali būti panašūs į ribinio asmenybės sutrikimo simptomus – pykčio proveržiai, atskirties jausmas, ketinimas žudytis, manipuliavimas. Kartu gali pasireikšti ribinis asmenybės sutrikimas ir agorafobija, todėl svarbu nustatyti abu sutrikimas. Asmenis, kurie serga agorafobija, turėtų konsultuoti psichiatras.
Sveikatos įvertinimas
1. Ištirti paciento gyvybinius požymius.
2. Atlikti šlapimo toksikologinį, išsamų somatini tyrimą, skydliaukės funkcijos testus ir įprastus laboratorinius tyrimus. Reikia nustatyti sutrikimus, kuriuos sukelia priklausomybė nuo alkoholio, vaistų ir somatinės ligos (pvz., tirotoksikozė, hipoglikemija, feochromocitoma, temporalinės skilties epilepsija, psichostimuliatorių intoksikacijos, alkoholio, raminamųjų vaistų vartojimo nutraukimas). Rekomenduojama atlikti EKG. Pusei pacientų, kurie serga panikos sutrikimu, būna mitralino vožtuvo prolapsas. Pacientus nuramina laiku atlikta EKG, patvirtinanti, kad ištikus panikos atakai jiems nebuvo širdies priepuolio.
3. Išsamiai išsiaiškinti fobijas, jų trukmę, sutrikimo ūmumą, priežastis.
4. Išsiaiškinti, ar nėra kitų nerimo sutrikimų, pvz., obsesinio-kompulsinio, panikos, generalizuoto nerimo sutrikimų, depresijos, psichozės, ar nepiktnaudžiaujama alkoholiu.
Gydymo principai
1. Panikos ataka pradedama gydyti vaistais, o vėliau – psichoterapija. Kartais kartu gydoma vaistais ir psichoterapija. Kai panikos atakos gerai valdomos vaistais, labiausiai padeda pažinimo-elgesio terapija. Pacientas privalo ne tik nevengti stimulų, bet kartoti ir kartoti susidūrimą su fobiniais stimulais, išmokti įveikti kartu su fobija pasireiškiantį nerimą. Šis metodas pradedamas nuo paprastesnių iki labiausiai nerimą keliančių stimulų, pvz., pacientas, bijantis važiuoti liftu, iš pradžių turi įsivaizduoti, kad liftu kyla aukštyn, vėliau reikia mėginti iš tikrųjųpakilti liftu, iš pradžių į vieną aukštą, vėliau į 2-3 ir taip iki viršaus.
2. Rekomenduoti pacientui ir jo šeimai palaikomąją ir Šeimos psichoterapiją, kuri išmokytų įveikti simptomus.